Pareiga informuoti draudiką apie rizikos pasikeitimą

Besidraudžiantys privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu vairuotojai turėtų atkreipti dėmesį ne tik į draudimo kainą, bet ir į kitus aspektus, kurių tinkamas neišsiaiškinimas, įvykus eismo įvykiui, gali brangiai kainuoti draudėjui.

Pareiga informuoti draudiką apie rizikos pasikeitimą
Kategorijos:

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas (TPVCAD) - tai draudimo rūšis kuri užtikrina, kad dėl Jūsų kaltės įvykus kelių eismo įvykiui naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (TP) bus atlyginta žala, padaryta kitų asmenų sveikatai, gyvybei ar turtui.

Draudimo išmoka mokama nukentėjusiems asmenims. Jos dydis sutampa su autoįvykio metu padaryto nuostolio dydžiu.

Vairuotojo rizikos kategorija turi įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui

Draudimo riziką, draudžiant civilinę atsakomybę, sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis.

Pažymėtina, kad draudžiantis privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu draudimu svarbu įvertinti, kas dar vairuos automobilį. Ar vairuosite tik Jūs, esantis tarkim 40 metų ir turintis 15 metų vairavimo stažą ar automobilį vairuos ir tarkim 30 metų sutuoktinis, neturintis 5 metų vairavimo stažo.  Yapč dažnai pasitaiko atvejų kai tėvai leidžia automobilį vairuoti savo vaikams, neseniai įgijusiems teisę vairuoti.

Taip pat svarbu įvertinti ar automobiliu bus važinėjama tik Lietuvos teritorijoje ar ir už jos ribų.

Draudimo įmokos dydis priklauso nuo:

  • automobilio savininko amžiaus,
  • vairavimo stažo,
  • automobilio naudojimo pobūdžio,
  • automobilio variklio darbinio tūrio,
  • padarytų avarijų skaičiaus ir kt.

Transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu. 

Pareiga informuoti draudiką apie rizikos pasikeitimą

Draudėjas sutarties galiojimo metu turi informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą (CK 6.1010 straipsnio 1 dalis).

Laikoma, kad rizika padidėja ar sumažėja, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui padidėjimu ar sumažėjimu, ir jeigu draudikas nurodė ją draudimo sutartyje, kaip turinčią įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui.

Tarkim Jūs nusprendžiate leisti vairuoti (perduoti) savo automobilį artimajam ar pažįstamui, kuris neatitinka TPVCAD sutarties atitinkamuose punktuose nurodytų kriterijų. Tokiu atveju Jūsų draudimo sutartyje nustatyta tvarka, sutarties galiojimo laikotarpiu, Jums kyla pareiga informuoti draudiką apie rizikos pasikeitimą t.y. automobilio perdavimą trečiajam asmeniui. 

Padidėjus draudimo rizikai, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką

Jeigu Jūs to nepadarote ir įvyksta eismo įvykis, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas (Jūs) grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos.

Pasirašant draudimo sutartį, būtina itin atidžiai ją perskaityti

Atkreipkite dėmesį į tą sutarties punktą, kur nurodoma kas vairuos automobilį. 

Draudimo sutartyje yra nurodomos įvairios sąlygos ir vienos iš jų susietos su jauniausio vairuotojo amžiumi ir mažiausiu stažu. Tarkim sutartyje nurodyta, kad automobilį vairuos ne jaunesnis negu 30 metų amžiaus ir  turės ne mažesnį kai 8 metų vairavimo stažą.

Jeigu eismo įvykio metu, automobilį vairavo Jūsų atžala ar draugas, giminaitis neturintis 30 metų ir 8 metų vairavimo stažo, o Jūs draudimo bendrovei nepranešėte apie padidėjusią vairuotojo riziką, vadinasi, įvykus eismo įvykiui  draudimo bendrovė turi teisę reikalauti, kad draudėjas (Jūs) grąžintumėte iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos.

Įvykus tokiam atvejui, draudėjas (automobilio savininkas) dažnai teisinasi, kad su šiomis sąlygomis nebuvo tinkamai supažindintas, nežinojo, kad prieš perduodamas automobilį trečiajam asmeniui turėjo pranešti draudimo bendrovei apie padidėjusią draudimo riziką, kad šie sutarties punktai yra siurpriziniai, o remiantis CK 6.186 straipsniu, negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, t. y. tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje ir pan.

Iš tiesų, draudimo sutartyje šie svarbūs punktai yra parašyti labai mažu šriftu, gali būti, kad ir draudimo bendrovės darbuotojas nepakankamai Jums išaiškino draudimo sutarties sąlygas ir jų nesilaikymo pasekmes, ypač kai draudimo sutartis sudaroma internetu.

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad draudimo sutarties šalys paprastai nesidera dėl sutarties sąlygų, nes jas, kaip standartines, parengia draudikas, t. y. sutartis sudaroma prisijungimo būdu.

Draudimo sutarties specifika, pasireiškianti draudiko teise vienašališkai nustatyti sutarties sąlygas, įpareigoja draudiką kitai šaliai – draudėjui tinkamai atskleisti standartines sutarties sąlygas. Sudarydamos draudimo sutartį abi jos šalys privalo atskleisti viena kitai esminę reikšmę turinčią informaciją, kuria disponuodama kiekviena iš šalių galėtų objektyviai apsispręsti dėl sutarties sudarymo.

Sudarant sutartį prisijungimo būdu standartinės sutarties sąlygos yra privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu standartines sutarties sąlygas parengusi šalis tinkamai jas atskleidė, t. y. sudarė protingą galimybę kitai šaliai susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis. 

Kad kitai šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstama tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu.

Aplinkybę, kad kita šalis buvo tinkamai supažindinta su standartinėmis sutarties sąlygomis, privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006 ir kt.).

Kasacinio teismo praktikos, kurioje būtų vertinama, ar transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikas tinkamai atskleidė draudėjui standartines draudimo sutarties sąlygas, nėra.

Kartu pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje buvo vertinta, ar kitų draudimo rūšių draudikai tinkamai atskleidė standartines draudimo sutarčių sąlygas, pavyzdžiui:

2013 m. liepos 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2013 kasacinis teismas atmetė draudėjo argumentus dėl netinkamo supažindinimo su standartinėmis KASKO draudimo sutarties taisyklėmis, be kita ko, pažymėdamas, kad šalims sudarant draudimo sutartį tuo metu galiojusios Draudimo įstatymo nuostatos įtvirtino reikalavimą draudimo taisykles paskelbti draudimo įmonės interneto svetainėje, o nagrinėjamu atveju šalys neteigė, kad šis reikalavimas nebuvo vykdomas;

2015 m. gruodžio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-691-313/2015 spręsdamas klausimą dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką draudėjui pagal turto draudimo sutartį, kasacinis teismas konstatavo, kad draudikas neįrodė CK 6.185 straipsnio 3 dalyje nustatytos supažindinimo pareigos tinkamo įvykdymo bent vienu iš alternatyvių būdų – t. y. draudikas neįrodė draudimo taisyklių kopijos įteikimo draudėjui fakto, o draudimo liudijime ir sąlygose nenurodytas interneto svetainės, kurioje ieškovas galėtų pats susipažinti su draudimo taisyklėmis, adresas.

Taigi ar draudikas (asmuo, besidraudžiantis privalomuoju draudimu) buvo tinkamai informuotas apie sutartį ir jos nevykdymo pasekmes, yra sprendžiama kiekvienu atveju individualiai, visapusiškai analizuojant visas bylos aplinkybes, tačiau seniai žinomas posakis, kad „nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“ ir dažniausiai sprendimai priimami draudimo bendrovės naudai. 

Maksimali teisės aktuose nustatyta grąžintina išmokėtos sumos dalis - 50 proc. 

Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas t.y. draudiko neinformavimas apie pasikeitusią riziką, gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų.

TPVCAPDĮ 22 straipsnio, reglamentuojančio draudiko sumokėtų sumų grąžinimą, 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį.

Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis).

Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 62.2 punkto nuostatose nurodyta, kad jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje nurodytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos.

Dažniausia draudikas tokiais atvejais reikalauja grąžinti ne iki 50 proc. o visų 50 proc.

Pažymėtina, kad tik vienoje iš anksčiau kasacinio teismo nagrinėtų bylų buvo keliamas klausimas dėl draudiko teisės reikalauti dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo Taisyklių 62.2 punkto pagrindu apimties tuo atveju, kai draudėjas pažeidė pareigą informuoti apie draudimo rizikos pasikeitimą dėl to, kad apdrausta transporto priemonė perduota valdyti draudimo sutartyje nustatyto amžiaus ir (ar) vairavimo stažo neturintiems asmenims.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2014 kasacinis teismas paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria iš draudėjo priteista 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos.

Šioje byloje pirminis draudėjas, iš kurio transporto priemonę įsigijo atsakovas, draudimo sutarties sudarymo metu turėjo beveik dvidešimt vienerių metų vairavimo stažą, tuo tarpu atsakovas, perėmęs pirminio draudėjo teises pagal draudimo sutartį, neturėjo sutartyje numatyto dvejų metų vairavimo stažo ir apie šią aplinkybę, dėl kurios pasikeitė draudimo rizika, nepranešė draudikui.

Ankstesnėse kasacinio teismo nutartyse, priimtose bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl Taisyklių 62.2 punkto taikymo draudėjui nepranešus apie tai, kad transporto priemonė bus naudojama ne Lietuvos Respublikoje ir (ar) ne Lietuvos Respublikoje gyvenančio asmens, pagrįstu draudėjo grąžintinos draudimo išmokos dydžiu buvo pripažintos sumos, sudarančios 50 procentų draudimo išmokos sumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2013). 

Tačiau pažymėtina, kad minėtose nutartyse suformuluota teisės aiškinimo taisyklė dėl draudiko teisės sieti draudimo riziką su transporto priemonės naudojimo vieta ir (ar) naudotojo gyvenamąja vieta buvo pakeista vėlesne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015

Taigi, sprendžiant klausimą dėl draudikui priteisiamos išmokos grąžinimo dydžio, kai maksimali teisės aktuose nustatyta grąžintina išmokėtos sumos dalis - 50 proc., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, be kita ko, atsižvelgtina į tai, kokia apimtimi draudimo sutarties galiojimo metu draudėjo draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-969/2016).

Šioje aukščiau paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyje, teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl draudiko reikalaujamos 50 proc. išmokos gražinimo, įvertino teisiškai reikšmingą aplinkybę – t. y. kokia apimtimi draudimo sutarties galiojimo metu draudėjo draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nereiškia, kad jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą (50 proc. išmokėtos išmokos nukentėjusiajam).

Akivaizdu, kad skirtumas tarp draudimo rizikos laipsnio transporto priemonę valdant dvidešimt vienerių metų ir vienerių metų vairavimo stažą turintiems asmenims yra kitoks, nei skirtumas tarp draudimo rizikos laipsnio transporto priemonę valdant septynerių metų ir šešerių metų vairavimo stažą turintiems asmenims.

Nagrinėjamoje byloje (Nr. e3K-3-380-969/2016) buvo nustatyta, kad vairuotojas eismo įvykio metu buvo 27 metų amžiaus, turėjo 6 metų vairavimo stažą. Tuo tarpu draudimo sutartis tarp šalių buvo sudaryta atsižvelgiant į draudimo riziką, apskaičiuotą remiantis tuo, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesnis nei 30 metų amžiaus ir turintis ne mažesnį nei 7 metų vairavimo stažą asmuo.

Tai reiškia, kad draudimo rizika dėl kasatoriaus nepranešimo apie aplinkybes, susijusias su transporto priemonės valdytojo amžiumi ir vairavimo stažu, negalėjo pasikeisti tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nagrinėjamu atveju nebuvo žymus, todėl sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovui iš kasatoriaus priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir taikydama šioje nutartyje (aukščiau paminėta) suformuluotą draudimo rizikos padidėjimo kriterijų, teisėjų kolegija sprendė esant pagrindą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį pakeisti, iš kasatoriaus priteistiną sumą sumažinant iki 25 proc. ieškovo išmokėtos draudimo išmokos – t. y. iki 2956,66 Eur.

Taigi reziumuojant norisi pasakyti, kad pažeidus pareigą informuoti draudiką apie rizikos pasikeitimą, sunkiai pavyktų išvengti pareigos draudikui grąžinti dalį išmokėtos draudimo išmokos nukentėjusiajam. Tuo tarpu draudikui priteisiamas grąžintinos išmokos dydis gal būti ir mažesnis, nei reikalauja draudikas ar teisės aktuose numatytas maksimalus t.y. 50 proc.